26 gegužės 2015

Drugeliai pranešėjo pilve: vaikyti ar skristi kartu?

Balys Narbutas | VRP blogas

„Visada būna taip pat: kai ateina mano eilė pasisakyti, atrodo, kad tuojau uždusiu arba apalpsiu“, − skundėsi viena iš seminaro apie viešąjį kalbėjimą dalyvių. „Aš visada pagalvoju, ką sakysiu klausytojams. Netgi kartais parepetuoju pusbalsiu prieš veidrodį. Bet stodamas prieš auditoriją patiriu tą patį: susijaudinimą, stresą, o kartais – tikrą paniką. Ką man daryti?“
Drugeliai pranešėjo pilve: vaikyti ar skristi kartu?
Kyla pagunda replikuoti: „Džiaukitės“. Vadinasi, esate tokie patys, kaip ir absoliuti dauguma kitų žmonių. Jūsų patyrimai – visiškai natūralūs bei suprantami. Nebent augome tarp keturių sienų ir gyvenome atsiskyrę nuo visuomenės, kiekvienas esame patyrę tai, kas vadinama scenos, auditorijos ar viešojo kalbėjimo baime. Išgyvename tai ne tik stovėdami prieš gausią nepažįstamųjų minią, bet ir atsistoję sakyti tostą prie giminės stalo ar kalbėdami kolegų rateliui.


Kalbėtojo visuomeninė padėtis dažniausiai tam neturi įtakos: panašia patirtimi dalydavosi gana aukštas pareigas užimantys, nemažai pasiekę, šilto ir šalto matę, gyvenimo patirties sukaupę žmonės. Tad ilgainiui lioviausi tuo stebėtis. Dabar gerokai labiau abstulbina tie, kurie tvirtina scenos ar auditorijos baimės visiškai nepažįstą.


Tiesa, tokių žmonių tenka sutikti itin retai. Priešingu atveju, gausybė psichologų, konsultantų, lektorių ir kalbėtojų taip įnirtingai nediskutuotų dėl šios baimės ištakų ir būdų jai įveikti. Internetas knibžda informacija apie įvairiose šalyse atliktus tyrimus, liudijančius, kad viešojo kalbėjimo baimė yra viena didžiausių fobijų. Teigiama, esą nemaža dalis tiriamųjų kalbėti auditorijai bijo netgi labiau nei mirties. Taigi, jei jaučiame baimę, bent jau galime būti tikri, kad esame ne vieniši. Mums viskas yra taip, kaip ir turi būti.


Tik šįsyk apie tai plačiau nekalbėsime. Nekalbėsime ir apie priežastis, dėl kurių tą baimę daugelis išgyvename. Nevalingas auditorijos išaukštinimas, nuogąstavimas, jog suklysime ir būsime atstumti ar sulauksime kritikos, pažeidžiamumo jausmas, atsirandantis prisitaikant prie neįprasto socialinio vaidmens ir t.t. – autoriai ir tyrėjai pateikia gana platų kalbėjimo baimės prielaidų spektrą. Tik kad jų žinojimas, kiek teko pastebėti, retai kada padeda atsikratyti to nerimastingo tirtėjimo prieš pasirodymą.


Geriau pakalbėkime apie tai, kas padeda. Viena įdomesnių minčių apie būdą susigyventi su pilve plevenančiais drugeliais pateikiama pranešėjo Scotto Berkuno knygoje „Confessions of a Public Speaker“. Autorius cituoja komiką ir lektorių Ianą Tysoną, tvirtinantį, kad kūno reakcija į baimę ir malonų jaudulį iš esmės yra tokia pati. Taigi belieka pasirinkti ir nuspręsti, ar jaučiate baimę, ar pagyvėjimą – o čia esama labai svarbaus skirtumo. Energija, kylanti iš jaudulio ruošiantis kalbai, gali ir turi mums padėti, o ne kenkti. Ji sužadina, suteikia gyvybės, natūralumo – ir tai yra gerai. Juk, su retomis išimtimis, žmonės labiau mėgsta klausytis kitų žmonių, gyvų būtybių, o ne monotoniškai tekstą beriančių mašinų.


Taigi ne išvaikyti drugelius pilve, bet juos surikiuoti ir nukreipti tinkama linkme. Reikėtų pritarti pranešėjams, kurie teigia sunerimstantys, jeigu stodami prieš auditoriją nejaučia visiškai nieko. Greičiausiai tokiu atveju pranešėjui ne itin rūpi laukiantis pasirodymas ar klausytojai. Kodėl tada klausytojams turėtų rūpėti pranešėjas ir jo kalba, pasiūlymas ar prezentacija?


Vis dėlto, jeigu pranešėjui išties rūpi ir klausytojai, ir pranešimas, ir jis pats, yra paprastas ir laiko patikrintas būdas sau padėti: ruoštis iš anksto. Repetuoti. Daugelis dėl įvairių aplinkybių tai daryti kažkodėl vengia: neturiu laiko, tai nuobodu, gal kaip nors pakalbėsiu, ar man tikrai to reikia?..


Tačiau aritmetika labai paprasta − kai nebereikia kovoti su savimi bandant prisiminti, ką ir po ko norėjau sakyti, tada atsiranda daugiau galimybių atkreipti dėmesį į tai, kaip visa tai pasakyti. Pamatyti besiklausančius žmones ir bendrauti su jais, o ne pačiam su savimi ir savo pranešimu. Tada ir drugeliai pilve tampa ne priešai, o sąjungininkai.


Priešpaskutinis klausimas: ar tokiu atveju kalbą ar pranešimą būtina mokytis mintinai? Visiškai pritariu autoritetams − pavyzdžiui, profesorei Reginai Koženiauskienei, teigiančiai, kad „šiuolaikinė retorika pritaria atminties lavinimui, bet nepripažįsta mechaniško teksto kalimo“. Pastarasis kelia grėsmę, kad užmiršę vieną kurį žodelį, staiga sustosime ir nesugebėsime tęsti kalbos. Kita vertus, mintinai išmoktą tekstą neretai deklamuojame kalbėdami automatiškai, nenatūraliai. Tad geriau skirti dėmesį kalbos dalių ir minčių sekai išmokti, įsidėmėti, ką ir po ko ketinate pasakyti ir pasilikti vietos kūrybai. Klausytojai nežino, koks tiksliai žodis buvo parašytas jūsų kalbos tekste. Jei kalbėdami jį pakeisite sinonimu ar šiek tiek kitaip išreikšta mintimi – vadinasi, taip ir turėjo būti.


Paskutinis klausimas, kurį neretai lydi sunkus atodūsis: bet kaip tam atrasti laiko? Be abejo, šiuolaikinio žmogaus gyvenime rasti laiko pasiruošimui būna nelengva − kaip ir daug kam. Tačiau ne veltui kalbėjome apie rūpestį klausytojais, kalba ir savimi: jei kas nors žmogui rūpi iš tiesų, laiko tam neretai tiesiog atsiranda.
Esame viena labiausiai patyrusių komunikacijos konsultantų agentūrų Lietuvoje
Strategija. Įgyvendinimas. Rezultatas.