23 lapkričio 2015

Baltoji baimė

Aidas Puklevičius | VRP blogas

Su kolega Baliu dažnai rengiame kūrybinio rašymo seminarus klientams. Ir po kiekvieno seminaro liekame įsitikinę, kad jeigu įprastose šeimose tėvai vaikus gąsdina vilkais, raganomis bei kitais šio ir kito pasaulio nedorėliais, tai neklusnios rašančių šeimų atžalos, ko gero, bauginamos tuščiu popieriaus lapu. „Žiūrėk“, − grūmoja rašytoja-mama rašytojui-sūnui, −„Jeigu nevalgysi košės, tai ateis tuščias popieriaus lapas ir spoksos į tave. O tu sustingsi ir nieko neparašysi“. Ir persigandęs sūnelis-literatas čiumpa už šaukšto bei vienu ypu  įveikia staiga nebe tokių sprangių grikių lėkštę. 
Baltoji baimė
Garbės žodis, kone visi žmonės, kuriems turėjome laimės pasakoti apie naratyvo arką, septynis esminius siužetus bei sakinio struktūrą, skundėsi, kad kai reikia ką nors surašyti, jie ilgai spokso į kompiuterio ekraną, paskui į klaviatūrą, paskui vėl į ekraną, kol smegenis apima paralyžius, o pasitikėjimą savo talentu pakeičia panika. Na, o mes, patyrę rašto meistrai, žinome, kad tuščio popieriaus lapo baimę, kaip ir bet kokią kitą fobiją, galima nesunkiai perprasti ir įveikti.


Visų pirma, ji gali kilti dėl visiškai skirtingų priežasčių. Kartais tokia baime tiesiog slepiame nenorą imti ir padaryti nemėgstamą darbą. Savaime suprantama, niekam neįdomu dutūkstančiaispenkišimtainioliktą kartą rašyti pranešimą spaudai apie didžius kliento pasiekimus kosmose ir balete. Tačiau reiktų sau aiškiai pasakyti, kad už jus jo niekas kitas neparašys, o jeigu neparašys, tai klientas nyks, džius ir liūdės. Negi to norime? Dar geriau motyvuoja suvokimas, kad pabaigus šį darbą bus galima atsidėti mėgstamiems laisvalaikio pomėgiams – repetuoti Nobelio literatūros premijos priėmimo kalbą ar tiesiog ieškoti rimo žodžiui „imperatyvus“.


Kartais tuščio popieriaus lapo baime apsimeta minčių chaosas galvoje – jų tiek daug, ir visos tokios neblogos, kad sunku kurią ir išsirinkti. Štai jums pratimas: užsirašykite jas visas. O vėliau, prie kiekvienos idėjos pridėkite pliusus ir minusus ir įvertinkite, kiek kiekviena iš jų naudinga arba žalinga mūsų rašto pratimui. Viską susirašę pamatysite, kad pusė darbo kaip ir padaryta −belieka išbraukyti tai, kas nereikalinga.


Kartais žmonės skundžiasi, jog tai, kas galvoje atrodė nuostabiai, užrašius virto totalia banalybe. Būna ir taip. Faktiškai, visa lietuviška ir ne tik popmuzika remiasi tokiu pačiu veikimo principu. Ir ką? Ir klesti! Nereikia būti pernelyg savikritiškiems. Niekam nepakenkė dozė savianalizės, tačiau kai ji virsta bet kokį kūrybiškumą torpeduojančia savigrauža, tai nė per nago juodymą nepriartins prie to, kad tuščias popierius lapas taptų prirašytas.


Na, o ką daryti, jeigu tiesiog galvoje tuščia? Ir joks žodis prie žodžio nesiklijuoja? Yra keletas pratimų, kurie padeda. Imkit rašyti bet ką. Kas šovė į galvą, tą ir rašykite. Nesvarbu, ar tai nugludinti aforizmai, kuriuos norisi MS Paintu perkelti ant motyvacinės fotografijos ir dėti į feisbuką, ar visiškai trūkčiojantis pasąmonės srautas. Taip atsipalaiduos tiek smegenys, tiek pirštai. Pabandykite pasivaikščioti, pasiklausyti muzikos, pakvėpuoti. Kol organizme nusistovės darbinga ramybė, palanki kūrybos procesui. Išjunkite telefoną, paštą, tą patį feisbuką, kad niekas neblaškytų ir smegenys, negaudamos kitos veiklos, imtų nenoromis kurti jums reikalingą tekstą.


O jeigu niekas kitas nepadeda, paprasčiausiai atidėliokite rašto pradžią tol, kol tiesiog nebebus kur dingti. Atėjus metui sulauksite adrenalino pliūpsnio, su kuriuo mus paprastai aplanko ir mūza, vardu Mirtinbrūkšnis. Tiesa, pasaulyje geriau žinoma angliška jos vardo versija − Deadline. Jeigu netikit, paklauskit Alexandre Dumas père vėlės. 

Daugiau informacijos :

Aidas Puklevičius
Kūrybos direktorius

Email: aidas@vrp.lt
Esame viena labiausiai patyrusių komunikacijos konsultantų agentūrų Lietuvoje
Strategija. Įgyvendinimas. Rezultatas.